rupus

rupùs, -ì adj. (4); Kos51 1. N, [K], Mrs stambus, nesmulkus: Girninė duona yra rupì Rod. Rodos, rupì, al gardesnė [naminė duona] Pls. Matai, kokią rùpią duoną ir dabar kepa Klt. Miltai labai rùpūs, duonai netikę Dglš. Iš rupių̃ miltų nenorėk geros duonos turėt Dkš. Dešra iš miežinių rupių̃ miltų Pst. Rupesnì miltai bus Nmč. Blynai kept, kad ir rupèsniai miltai, – suvalgai, o pikliavotais ažbalina [v]andenį Alks. Aš tau išvirsiu skanių virtinėlių iš pačios pagirnės rupių ašakėlių LTR(Brž). Rupì druska Lp. Tas žvyras per rupùs mūrijimui Bgs.

rupiaĩ adv.: Jų girnos rupiaĩ mala, negadinsiu grūdų Klt. Rupiai sumalė, kietai užminkiau Lp. Iš rupiaĩ malto selyklo išeidavo geresnis alus Skrb. Kam teip smulkini obuolius, pjaustyk rupiaĩ Ob.

2. didelis, stambus: Parėjęs namo, rado vien baldus ir kitus rupesnius daiktus A.Vien. Pirk veleną rupesniais dantim Sld. Mašinkoj tik rupíeji peiliukai, rupiai eina Klt. Sudėjimo buvo jis prasto ir rupaus, bet labai tvirto, ūgio daugiau kaip vidutinio rš. | Čia rupèsnis planas (ne toks smulkus žemėlapis) – to kaimo nebus Slk. | prk.: Nedaug yra rupių̃ ūkinykų Vžns.

rupiaĩ adv., rùpiai: Kur rupiaĩ [parašyta], te perskaitau Dglš. Rãšai rupiau, ba raidžių neženklu Ml. Rùpiai užrašyta, ne smulkiai, kad tie seniai įskaitytų Mžš. | prk.: Marė kirto jam atgal, kad žmonės gyvena Latvijoj rupiai, nedreba dėl siūlgalėlio, dėl aguonos grūdo J.Balt.

3. kuris nelygaus paviršiaus, šiurkštus: Blindies, beržo žievė rupì, skirpsto yra žievė rupèsnė, kaip ant skroblo J. Akmenėlis rupus SD82. Išėjęs Vilius atsisėdo ant suolelio, sukalto iš rupių lentų ir atremto į sieną I.Simon. Stebėdavausi ir medžio kamieno didumu. Jo vienas šonas buvo plikas ir suskilęs, kitas pridengtas rupia suskirdusia žieve Mš. Ir aš turėjau tokią rùpią lazdą Kair. Iš rupiųjų akmenėlių kibirkštėles skėliau [jodamas] LTR(Srj). Rupiu galąstuvu aštriname įrankius, norėdami suploninti ar išlygnti jų ašmenis rš. Rupiosios dildės vartojamos rupiam dildymui rš. Liūdna valanda, ir ne vienas rupia ranka braukiasi per veidą I.Simon. Dar kartą nusiprausia veidą ir rupiu rankšluosčiu nušluosto taip, kad veidas pradeda kaisti I.Simon. Kartais audinio piešinį atstoja rupi audinio faktūra rš. Mokiniai dėvi baltus rupaus mezgimo megztinius Šlč.

rupù n.: Skriaudu, rupu, kraupu SD26. rupỹn adv.: Rankos nuo vėjo eina vis rupyn rš.

4. prk. stačiokiškas, nemandagus: Vyras, tiesą sakant, buvo neblogas, negaliu skųstis… Tik gal būdo kiek per rupaus J.Paukš. Niekas nuo jo negirdėjo niekados rupaus žodžio arba kokio išmetinėjimo TS1904,5.

rupiaĩ adv.: Mes teip rupiaĩ šnekam Žml. ^ Rupiaĩ kalbėsi, draugų neturėsi Ul.

◊ rupiaĩ máltas kas lėtos orientacijos: Regis, rupiai maltas: kuolu pribudinsi, lazda prirūpinsi Trgn.

rùpūs mìltai Rd, Jnš toks keiksmas: Rùpūs mìltai, tas šoferis kur prapuolė! Pn. O kad tave rùpūs mìltai! Dkš. rupióji varlė̃ rupūžė: Nuo skarlatinos rupiąją varlę razplėšia ir deda an kaklo LTR(Brsl).